Mėnesio archyvas: sausio 2011

PayPal, delfi, „Savaitė“ ir Arūnas Marcinkevičius

Vakar pabuvau pilietiškas ir teisuoliškas. Perskaitęs straipsnį delfi’yje „Keliauja žmonės, keliauja ir pinigai“ pastebėjau netikslumų ir pranešiau apie tai pasinaudojęs funkcija „Informuoti redakciją“. Kalba eina apie šią visiškai tiesos neatitinkančią pastraipą:

„PayPal“. Tai populiariausia interneto mokėjimų sistema pasaulyje. Daugiau kaip 100 milijonų vartotojų iš 56 pasaulio šalių gali naudotis visomis „PayPal“ sistemos funkcijomis. Deja, lietuviai tokios galimybės kol kas neturi. Jie gali tik pervesti pinigus, o gauti – ne.“

Esmė ta, kad PayPal jau gal metai dveji (ar net treji) leidžia ir lietuviams gauti pinigus. Sėkmingai tuo naudojuosi gyvendamas LT, kaip ir moneybookers, kuris visai nepaminėtas straipsnelyje.

Taigi, praėjo apie 30-35 val. nuo informavimo, bet niekas nepasikeitė. Kaip ir būtų dzin man nuo to, protingi žmonės perskaitys komentarus ir supras, jog yra daug pigesnių ir patogesnių būdų persiųsti pinigus, bet tada:

Kam reikalingas tinklapio redakciją informuojanti funkcija?

Ar straipsnis užsakomasis, siekiant reklamuoti Western Union paslaugą?

Ar straipsnio autorius Arūnas Marcinkevičius yra toks dundukas, kad rašo apie tai, ko nežino? Ir čia padeda genialusis google, kuris be jokių neaiškumų atveda čia – http://euzdarbis.blogspot.com/2009/06/kaip-susikurti-elektronine-saskaita.html Pirmasis sakinys viską parodo: copy-paste,  ir jokios pravierkos, ar pusantrų metų informacija teisinga, ar ne. Nekalbu apie paprastą, elementarų, etišką pirminio straipsnio prašymą: „Norėdami patalpinti šią informaciją savo tinklalapyje nepamirškite nurodyti straipsnio autoriaus ir šaltinio. Pranešimą parašė Arnoldas Bankauskas“.

Tokie tad mūsų straipsnių rašytojai. Liūdna. Ir įdomu, kokias sumas gauna tokių straipsnių „pastintojai“?

Confessions of a Dangerous Mind (2002)

Istorija su „Confessions of a Dangerous Mind“ (2002) įdomi tuo, kad į mano žiūrimų, tiksliau norimų pažiūrėti, sąrašą papuolė dar tada, kai jis nebuvo sukurtas. Tiesiog, po „Good Will Hunting“ žiūrėjau viską, kur tik šmėžavo M.Damon’o pavardė. Tebežiūriu ir dabar, nors ir ne taip jau godžiai. Tad „Confessions…“ eilė taip pat atėjo ir smagiausia, kad M. Damon’as šitame filme pasirodo, gal lygiai penkias sekundes.

Nežiūrint to, filmas puikus. Juokingas ir rimtas. Kiek užknisantis „uždaro rato“ siužetinis principas, bet visa kita aukštumoj.

httpv://www.youtube.com/watch?v=YH236pUWd3w

Vapiano

Prekybos centre „Europa“ yra toks itališko maisto restoranas „Vapiano“. Nors, kaži, ar restoranas? Bent iki šiol neteko lankytis restorane su skandinaviškai makdonaldine aplinka ir savitarna. Įdomus ir neįprastas principas: įėjęs gauni kortelę, kurioje sumuojasi  išsirinktų, užsisakytų patiekalų kainos. „Pridėkite kortelę“ – ir jau joje 16,90 Lt už picą; „Nuskanuokite kortelę“ – ir dar 16,90 Lt už makaronus su kažkuo; ir taip toliau.

Su meniu, kainomis, koncepcija ir kitais reikalais galima susipažinti interneto svetainėje – www.vapiano.lt   Rašau, nes pica buvo labai skani. Net vegetariška. Net be kečupo. Panašiai kaip Rymeikio restorane. Tik „Vapiano“ visus patiekalus galima išsinešti. O prastai, jog patys pristatymo paslaugos neteikia.

SHORENA @ Tamsta club; 2011-01-21

Neturėjau nieko prieš gruzinus, o dabar nieko neturiu už. Čia po Shorenos solinio akustinio gruziniško gyvo debiutinio. Jaudinosi mergaitė. Bet tai ne esmė.

Gruziniška kalba pasirodo visiškai nedaininga. Jokio rimo, išskyrus tarptautinius „lalala“ ir „nanana“. Jokio jausmo ir supratimo iš žiūrovų pusės. Bet jie stengėsi. Tikrai. Bet kiek galima – po keliolikos minučių buvo aišku, kad dainininkė suokia sau, publika kalba sau (išskyrus Bružą, komplimentuojantį už visus, bet jam reikėjo), muzikantai dirba kažkam. Tam pačiam džeminiame/džiaziniame fone kokia Neda su improvizaciniu vobravimu būtų publiką nunešus.

O muzkiantai buvo šaunūs, skambėjo gerai, triūbačiaus vokaliniai gabumai lenkė pagrindinės žvaigždės, tik, matyt, grojimas iš natų neleido jiem parodyt, ką gali.

Statkevičiaus aukštaplatformiai visiškai nemobilūs, tai Shorena judėjo rankomis, kas jai tikrai netiko.

Na, žodžiu buvo nekaip. Tai patvirtintų ir vis migruojantys rūkoriai, aplipę klubo prieangį – matėm dingdami po akademinės valandos – per kitus kitų pasirodymus prieangis būna kaip iššluotas.

Neturėsim naujos gruziniškos žvaigždės. Neturėsim.

Depresijos dainos (1)

Kai tik surinksiu į vieną krūvą muzikalius praeities skaudulius, rengsiu depresovą vakarėlį, kurio metu prisigersiu ir klausysiu dainas iš praeities. Tikrai turiu tokių dainų, kurios asocijuojasi tik su tamsiaisiais gyvenimo momentais ir per dideliu nusigėrimu. Vienatve ir tuščiu kambariu. Keliomis ašaromis prisimenant. Garsia muzika ir užsimiršimu. Sielos muzika ir atsidavimu tik jai.

Kam gerti? Pabandžiau paklausyti tai be gėrimo, bet kažkas buvo ne taip. Kažko trūko iki pilno komplekto. O organizmas pasakė – ko.

Kam prisiminti blogus momentus? Kažkurioj knygoj (dabar nepamenu, bet lyg Pavičiaus) skaičiau, kad jei tik tau nutiko koks laimingas, džiugus, mielas dalykas, tai tuoj reikia pasidaryti kažką blogą, liūdną (sudaužyti brangų daiktą, įsipjauti ir pan.), nes blogi dalykai atminty išlieka daug daug ilgiau. Tad čia bus savotiška terapija: prisiminsiu blogybes, kad suprasčiau, kaip dabar gera.

Tad pirmas kūrinėlis į artėjančios gėrimo nakties playlistą

The Veils „Advice for Young Mothers to Be“

httpv://www.youtube.com/watch?v=4ArgOTedRDc