Pamatėm. Reikėjo. Nugi du „kryžiuočiai” ten prakaitavo.

Uostamiesčio publika kitokia nei sostinės. Ištaigesnė. Tarp jūjų – pataikyk tu man šitaip – ir pats balsų autorius šmėžavo. G.G. Stebėjausi – negi dar nematęs, ar tik prieteliams kompaniją laiko?

Scenoje grožybės. Dekoras iš kojų vertė. Be juoko. Sintezavo su muzika nerealiai. Šiurpas akimirkomis lakstė kaip per Castellucci mistikas. Tik maža to buvo, labai maža. Tuoj po įspūdingos įžangos leidosi į ilgus plepalus. Mintis viena, kalbos daug. Užmigau. Įprasta būsena. Teisinausi, kad žvejų kondišas taip traukė, jog akiai išdžiūvę patys užklapsojo. Neteiskit – turiu pavydėtiną savybę pakilti iš tamsos tik prasidėjus svarbesniam įvykiui antsceny. O ten šis tas vyko. Kiek padrikai, pavalkiotai per šimtmečių išmintį, pamirkytai maksiminėj nūdienoj. Po pirmos dalies nelabai ir grįžt norėjosi, bet smalsu buvo tą mergaitbaimingumą išvysti, kuris iki tol nelabai kur išlindo. O ir vyriškasis „kryžiuotis” dar nebuvo apsireiškęs visame gražume. Tad sulaukėm ir antrosios, per kurią bluostas jau nekirbėjo. Veiksmas vijo iškalbą, kol kulminacija prikalė prie kėdės. Visi plojo atsistoję. Ale, matyt, mados uoste nėra iškviesti aktorėlius antrąsyk: tik pasislėpė, taip visuotinis delniukų pokšėjimas ir nutilo.

Gerai buvo. Ypač Anužis, dėl kurio kvepia smirdanti nuojauta, kad vyriokas turėtų gaut ne vieną televizinį pasiūlymą. O sakyč, tą moteriškąjį „kryžoką” galėjo įteikt kupriukei sanitarei, o ne esminei vaidentojai. Nelabai ji man, nelabai. Nei įtikino, nei išgasdino. Ti dabar galvoju, jei anosios Dievulis bijojo, ti nuo manęs į kelnes kaipmat pridėtų.