Iš Žirmūnų į Antakalnį, kur namų stogais griaudėdami lekia lėktuvai, nunešdami žirmūniškosios gyvensenos prisiminimus. Jiems šis nekrologas, nors ir neeiliuotas, bet gražiai užvadintas ode, turintis prasidėti įsikraustymu į chruščiovkės penktą aukštą.

Prieš pustrečių metų ji pasakė „imam“: pro langą užu medelių neaiškią pliūrę neša upė, už jos – Antakalnio žalumos, arbata ant stalelio balkone, du kambariai kiekvieno intymumui, čenakai orkaitėje, katės guolis — toks apvalainas fotelis — skaitymui ir daug daug mielos šviesos iš ryte kylančios saulutės. Idilė pagilėjo iš kur tai ištraukus žinią apie kvartalo saugumą: čia gyvena daug „Vilniaus brigados“ narių tėvų, tad niekas čia nieko nedrįsta pavogti. Šalia „Iki“, „Hyperis“, iki centro vos dešimt minučių mašina, netoliese autobusų stotelė, Darbo birža ir VMI. Čia pat ir dveji draugai, vieni – pasileidus žemyn laukia antrojo naujagimio ir dreba, kad Sodra nepasodintų vandenims nubėgus, kitas – aukštyn, kitoj nenutrūkstančio srauto gatvės pusėje galuojasi prišnerkštam butely, kur dienas baigė jo šeškas (Mardžis vardu buvo? Kaži, kur dėjo šeimininkas dvėselieną?).

Viskas lyg ir buvo gražu, kol toks matymas ėmė po truputį sklaidytis. Naujakurystės apžiūrėti atvykę pažįstami pastebėjo, kad visgi trūksta antrojo kambario, nors virtuvė ir labai į tokį panaši. Kaip ir durų į balkoną neradom. Ir kaip taip galėjo pasirodyt?

Pirmuoju vos vos garsoku vakarėliu nepatenkinti liko jau apkalbėti kaimynai. Išpakuotos čenakinės vieną vakarą atskleidė, kad po dujine nėra jokios integruotos orkaitės. O vasaros saulė viršutiniame aukšte taip įkaitino stogą, kad kambary net naktį temperatūra nenukrisdavo žemiau 25-ių Celsijaus. Saulė iš rytų jau nebedžiugino, o vytino. Nepadėjo nei bambukinės užuolaidos, nei iš buto savininko ultimatumu išprašyti ryškiai raudoni roletai, kambarį perkėlę į Raudonųjų žibintų kvartalą. Nuo gatvės sklindantis išmetamų dujų kvapas ir triukšmas vertė laikyti langus užvertus. Sveikatingumo pasivaikščiojimai tapo įmanomi tik pavažiavus porą kilometrų toliau nuo rajono. (Ar žinote, kad Žirmūnai, labiausiai kietosiomis dalelėmis užterštas sostinės mikrorajonas?)

„Kiek jūs mokat už šitą kalėjimą? Man net jei primokėtų čia negyvenčiau.“ — pareiškė vieną vėsesnę naktį pasisvečiavę giminaičiai. Panašiais įspūdžiais, praleidę naktį lyg prie „Baubo“ nuotakos, dalinosi ne jie vieni. O mes kantriai gyvenom ir kažko laukėm.

Laukėm, kol savininkas sutvarkys domofoną. Pažadėjo, bet taip ir pragyvenom: arba kulniuodavome žemyn įleisti svečius, arba išmesdavome raktus per laiptinės langą, kad patys atsirakintų, arba užgesindavome šviesas ir kikendavome „cha, o mūsų gal nėra”. Laukėm rudens, žiemos, vėjo, lietaus, gaivos. Laukėm retų svečių, privesdavusių apkuopti talpų vienbutį. Net keturis mėnesius ieškojome-laukėme tinkančio buto ne Žirmūnuose, kuris mūsų taip pat dar tik laukė.

Jau ir apie saugumą nebekalbėjom. „Akorduko“ šoniniai stikliukai dingo kartu su magnetola ir „Sounds of the Universe“ disku viduje. Sakiau, matyt, žinojo, jog nepatiko man tas albumas. Nors magiuką galėjo palikti. Teko „Akorduką“ parduoti — kam jis be muzikos reikalingas — ir apie rajono saugumą užsičiaupti. Vėliau, iš dvejomis durimis rakinamo rūsio dingus porai dėžių šnapso, buvo kilus minčių net GSM‘inę signalizaciją įdėt. Bet ką čia nuo kaimynų saugosi? Dar netyčia nutversi, tai, žiūrėk, susitelks draugiškai kaip per šiųmetę kiemo talkos dieną, kai smėliuku kiemo duobes lygino, ir kastuvėliu supratingumą ištiesins.

Net be surašymo lengvai suvokiau, jog gyventojų pagrindas in Жирму́най rusiškas. Neteikiau tam reikšmės: nei aš rusofobas, nei rusofilas. Pasilabini prasilenkdamas prišnerkštomis aikštelėmis ir tiek, nors viena miela ir šneki, visad pasitempusi ir pasidažiusi pensininkė iš trečiojo aukšto (durys tiesiai) priversdavo daugiau žodžių išspausti. Tai ją pamatęs kieme apsukdavai puslankiu, kad netektų kažkelintą kartą aiškint, kad aš ne tas jaunimas, gyvenantis virš jos galvos, ir, kad apie komunalinius reikalus nelabai mėgstu bėdavotis. Visgi, tik ji viena išsikraustant išreiškė apgailestavimą, kad tokie mieli jaunuoliai palieka jų laiptinę. Nelabai kam daugiau tai rūpėjo. Nei visad pritempusiam trečiojo aukšto girtuokliui, gyvenančiam su nuolat apsimyžusia motina, katrai labai patikdavo bendravimo funkciją atlikti stovint laiptinėje ir vėdinant savo kvapų karaliją pro pravertas duris. Nei pirmame aukšte po dešine gyvenančiai tokia vargingai šeimai su sutrikusio intelekto globotine. Nei, nežinau iš kur išlendančiai, piktai drūtai bobelei, kartą garsiai išreiškusiai nepasitenkinimą, kad jaunimas dabar „jau toks naglas, kad net sveikintis nereikia“. Keisčiausia, kad tai kartu laiptinės aikštelėje stoviniuojančioms draugiaškoms pareiškė vos tik aš pro jas praskuodžiau ir tikrų tikriausiai išmečiau labų dienų. Vėliau tik supratau, kad jai ausytes jau Žirmūnų zyzimas paveikė, tad daugiau su ja nesilabinau: ar šiaip, ar taip apie mane nuomonę jau susidarė, o šaukti į ausį nepratęs. Nelabai mes rūpėjome ir keistam ilgšiui iš ketvirtojo aukšto: kartą užklupau šį laiptinėje keturpėsčią — bandė įveikti gravitaciją. Paskaičiavus, kaimynėlių turėjo būti ne mažiau keturiolikos butų, bet kiti sugebėdavo prasprūsti nepastebėti arba niekuo nepasižymėjo. Nors, gerai pagalvojus, asmeninis namisėdiškumas taip pat neskatino bičiuliavimosi plėtros.

Viskas buvo taip, rodos, neseniai, o jau dilsta iš atminties kaip sapnas. Ne slogus. Greičiau — lietuviškai kasdieniškas. Žirmūniškas.

ps. O naujojoje, kol kas idealioje, vietoje dar nematyti kiemo duobių, užtat turime įvažiavimo į garažą siurbliuotoją.