Iš Žirmūnų į Antakalnį, kur namų stogais griaudėdami lekia lėktuvai, nunešdami žirmūniškosios gyvensenos prisiminimus. Jiems šis nekrologas, nors ir neeiliuotas, bet gražiai užvadintas ode, turintis prasidėti įsikraustymu į chruščiovkės penktą aukštą.

Prieš pustrečių metų ji pasakė „imam“: pro langą užu medelių neaiškią pliūrę neša upė, už jos – Antakalnio žalumos, arbata ant stalelio balkone, du kambariai kiekvieno intymumui, čenakai orkaitėje, katės guolis — toks apvalainas fotelis — skaitymui ir daug daug mielos šviesos iš ryte kylančios saulutės. Idilė pagilėjo iš kur tai ištraukus žinią apie kvartalo saugumą: čia gyvena daug „Vilniaus brigados“ narių tėvų, tad niekas čia nieko nedrįsta pavogti. Šalia „Iki“, „Hyperis“, iki centro vos dešimt minučių mašina, netoliese autobusų stotelė, Darbo birža ir VMI. Čia pat ir dveji draugai, vieni – pasileidus žemyn laukia antrojo naujagimio ir dreba, kad Sodra nepasodintų vandenims nubėgus, kitas – aukštyn, kitoj nenutrūkstančio srauto gatvės pusėje galuojasi prišnerkštam butely, kur dienas baigė jo šeškas (Mardžis vardu buvo? Kaži, kur dėjo šeimininkas dvėselieną?). Toliau skaityti Odė arba nekrologas Žirmūnams. →