Ten kaip ir gerai buvo, kol manęs ten buvo. Nuvykus viskas persidažė, apsivertė ir grįžo į savo vietas: pasirodo, geriau visgi buvo ten, kur buvau, bet dabar nesu. O jei be išvedžiojimų: nevažiuokit, vaikai, į pietus vidurvasarį. Prie to dar galima pridėti ir – nevažiuokit toli su citroenu. Beigi seną tiesą – nevažiuokit niekur per Lenkiją. Tokie tad paprasti pastebėjimai aplankė sėdint bavariškame sodelyje ir laukiant prie dirbtinės pelkės, kol eilinį kartą paviršiuje pasirodys salamandra. Didžioji dalis apmąstymų, matyt, buvo inspiruoti ne dvigubai pigesnio nei pas mus Pauleaner’io ir saldžių rieslingų, o germaniško automobilių serviso darbo ypatumo – nuplėšti už guolio pakeitimą veik 400 eurų. Jau nesinorėjo nieko ir sakyti, kai sąskaitoje pamačiau geradariškai papildomai įkomponuotus skaičiukus už niekieno neprašomai pakeistas gabaritinies lemputes (geriau jau būtų sutvarkę neatsidarančią bagažinę). Padėkojom už paslaugumą, peržengnojom ir kibom į Viduržemio pakrantes. Gražu ten. Šilta. Paskui karšta. Dar paskiau pamatai, kaip kairė ranka, laikanti vairą, įdegė dvigubai tamsėliau nei dešinioji, o kaklo oda, nuo saulės nusilaupiusi, iškilo gero nežadančiais raupsais.
Bet kas ta fizinė sveikata priešpastačius dvasinį peną akims ir skrandžiams. Kai kas akivaizdu iš žemiau įlipdytų nuotraukų, bet būtina pasižymėti (ateities kartoms ir, kad sklerozė neištrintų) papildomus kelionės pribumbasus ir pastebėjimus:
Verona yra nykokas miestelis, įskaitant tą juokingą Džiuljetos balkoną, iš kurio lenda nesibaigianti virtinė moteriškos giminės atstovių. Vieną tokią lyg nutraukiau.
Monakas taip pat jokių emocijų nepaliko. Sakyčiau, miestas, kurio savo gyvenime galima ir nepamatyti. Prisiminsim tik, kaip kaip kaimiečiai lipom per tvorelę ir darėm foto sesiją prie F1 skulptūros, kai kultūringi praeiviai pasitenkindavo tik spoksojimu iš kitos gatvės pusės.
Į Camargue reiktų vykti fotomedžiotojams. Su Raudonąja knyga po pažastimi. Tikrai turėtų ką veikti ir laimikiais nesiskųstų. Šiaip rami, plati, laukinė vietovė su ne porcelianiniais gamtos atributais. Prie vieno iš vandens telkinių žemė nuklota baltomis kriauklytėmis ir krabų skeletais beigi turėjusiu būti puošniu amžinatilsiu skrajūnu.
Provanso miesteliai panašūs vienas į kitą. Žinoma, kiekvienas turi savo karuselę ir kokią žvaigždę (kas ochros kasyklas, primenančius Didįjį Kanjoną, kas akmeninius namukus – avilius, kas tūkstančius fontanėlių, kas teatro festivalį su skrajutėmis nušiukšlintomis gatvėmis, kas Van Gogo kavinę, kas vienuolyną ant skardžio), tačiau, susipažinus su spalvotų langinių, akmeninių gatvelių architektūra ir niekniekių parduotuvėlėmis, trečią dieną viskas tampa savaime suprantama ir žavesio nebekelia. Tada verta nuklysti į, pavyzdžiui, Saint-Étienne-du-Grès kapines: kapinių koplytėlės ir šeimų kolumbariumai atrodo įspūdingai, ypač tie visi išstatyti „suneštiniai”.
Kempingas, prie ranka pasiekiamos Viduržemio jūros, turėjo net 3 žvaigždeles. Įtariu jis buvo labai populiarus tarp traukinių mašinistų, kurie už kempingo sienos visą naktį smagiai cypino stabdžius.
Provansas taip pat turi savo siestos laiką, kada ištroškusiomis miestelių gatvėmis sliūkino tik tokie išgeibę nuo karščio turistai, kaip mes. Beje, padarytas atradimas – pora vaisių (figų, persikų, melionų etc.) taip pat puikiai gelbsti nuo troškulio, kaip ir nuo alkio.
Prancūzai visur žaidžia petankę. Smagus žaidimas – labai neverčiantis prakaituoti.
Visur parduodamų levandų pirkti neverta: kainos kandžiojasi, o pakelėse želia laukų laukai. Žinoma, jei važiuojat tinkamu metų laiku.
Pusryčiams tikėtina gausite batono ir croissant’ų su visokiom marmeliodėm ir sviestuku. Gurmaniškiau galima paskanauti restoranėliuose, kurių meniu būna tokie kaipo kompleksiniai pasiūlymai iš pirmo, antro ir deserto. Tada, aišku, nemokamai gausite ir butelį vandens. Dauguma meniu panašūs, tad nesudėtinga išsirinkti su anglišku vertimu, kur bent kas antras žodis suprantamas.
Beje, su angliškai nekalbančiais prancūzais bėdos nebuvo. Išsilavinusieji puikiai kalbėjo angliškai, labiau prancūzai lyg viską suprasdavo, bet atsakydavo savo marmalyne, o šiaip visad galima susirodyti pirštukais.
Reiktų užsukti į bent vieną vyninę, kurioje galima būtų padegustuoti ir įsigyti kokią lauktuvę. Nurovėme porą buteliukų iš Domaine des Terres Blanches (Les Baux De Provence). Vienas lyg kažkoks nugalėtojas… nors čia vėl pagalvojau, kad geriau iš vokiečių būč paėmęs dėžę saldaus rieslingo vietoj dėžutės Warsteinerio.
O jau grįžtant link tėviškėlės galima prasukti pro gražutį Annecy, įsikūrusį kalnų papėdėje, veik Šveicarijos pasienyje ant skaidraus ežero kranto. Senamiestis jau kitoks nei Provanse, nors turistinis restoranų ir krautuvėlių šurmulys panašus. Labiausias visos kelionės miestelis: gal todėl, kad jau arčiau namų, gal, kad kiek priminė Klaipėdą, gal, kad jis tikrai gražus, o gal, kad per visą kelionę ten valgiau skaniausiai ir atradau pasakišką (tiesa, pasirodo belgišką) alų „Grimbergen”. O dar prisidėjo tokia natūrali kalnų, vandens ir žmogaus veiklos dermė. Iš ten ir Montblanas jau ranka pasiekiamas, nors važiuoti pro tą pusę brangoka: tuneliukas per kalną kaštuoja apie 40 eurų. Nors visada galima pasukti atgal. Net neišvažiavus. Galėjom ir nevažiuoti.