Ten kaip ir gerai buvo, kol manęs ten buvo. Nuvykus viskas persidažė, apsivertė ir grįžo į savo vietas: pasirodo, geriau visgi buvo ten, kur buvau, bet dabar nesu. O jei be išvedžiojimų: nevažiuokit, vaikai, į pietus vidurvasarį. Prie to dar galima pridėti ir – nevažiuokit toli su citroenu. Beigi seną tiesą – nevažiuokit niekur per Lenkiją. Tokie tad paprasti pastebėjimai aplankė sėdint bavariškame sodelyje ir laukiant prie dirbtinės pelkės, kol eilinį kartą paviršiuje pasirodys salamandra. Didžioji dalis apmąstymų, matyt, buvo inspiruoti ne dvigubai pigesnio nei pas mus Pauleaner’io ir saldžių rieslingų, o germaniško automobilių serviso darbo ypatumo – nuplėšti už guolio pakeitimą veik 400 eurų. Jau nesinorėjo nieko ir sakyti, kai sąskaitoje pamačiau geradariškai papildomai įkomponuotus skaičiukus už niekieno neprašomai pakeistas gabaritinies lemputes (geriau jau būtų sutvarkę neatsidarančią bagažinę). Padėkojom už paslaugumą, peržengnojom ir kibom į Viduržemio pakrantes. Gražu ten. Šilta. Paskui karšta. Dar paskiau pamatai, kaip kairė ranka, laikanti vairą, įdegė dvigubai tamsėliau nei dešinioji, o kaklo oda, nuo saulės nusilaupiusi, iškilo gero nežadančiais raupsais.

Toliau skaityti Lia Provansas: kelionė ten ir atgal →