Kol kas vienas ir tėra (sezonas), bet gerulis. O šiaip džiugu, kad aktoriai iš didžiojo ekrano užklysta į serialinius koridorius – šįkart Steve Buscemi. Be jo nebūtų taip stipru. Ir be Martin’o Scorsese’s prodiusavimo.
Rezultatas – Sopranų, Crime Story ir Krikštatėvio kerginys tv ekrane, kostiuminės dramos ir gangsteriško, politinio trilerio tematika. Serijų trukmė ilgoka, bet žiovauti netenka. Smagu, kad į JAV prohibicijos „verslininkų” gyvenimo vingrybes įpintos ir realios asmenybės. Ypač Al’as Capone, kurio personažas verčia nuo sėdimosios, ir ko norėtųsi daugiau.

Laukiame tęsinio.

***

„In Treatment” iš pradžių visai kabino, bet greit statiškumas ir keturių sienų erdvė su 2-3 aktoriais įgriso. Pažinus personažus net nebūtina žiūrėti kaip pacientas kalbasi su psichoterapeutu. Pakako viena ausim klausytis. Serijos trumpokos, apie 20 min., bet vien pirmame sezone 43. Įveikėm veik per pusantrų metų. Nesu tikras, kad toliau žiūrėsim, bet sezono paskutinės serijos netikėtai visai įtraukė ir pajudino serialą iš tūpčiojimo vienoje vietoje. Visgi norėtųsi, kad būtų daugiau apie pačio psichologo gyvenimą (kaip buvo komiškame „Huff”), o ne tik apie pokalbius su pacientais.