Mėnesio archyvas: lapkričio 2011

Skaitymo planelis 2012-iems

Kur tai skaičiau, kad verčiau eiti skaityti, nei sudarinėti trokštamų perskaityti knygų sąrašą. Bet kad jau užvedė čia tokį žaidimą, tai neatsilaikiau ir pasirašau sau ateinantiems metams senokus „užstrigtukus“. Žaidime nedalyvausiu, tai man kai kuriais atvejais svarbiau autoriai, nei konkrečios knygos. Taigi:

1. Dostojevskis;

2. Saramago;+

3. Borges;

4. Joyce „Ulisas“ – jei kas paskolins 1ą dalį;

5. Camus „Maras“;+

6. Rushdie; +

7. Kerouac „Kelyje“ – trečią kartą imsiuosi, gal šis nemeluos;

8. F. Scott Fitzgerald +

9. Hamsun;

10. Zola;

11. Kazuo Ishiguro „Neleisk man išeiti“ +

12. Calvino

Viskas, o pavardžių dar antra tiek. Liks 2013-iems ką planuoti. Einu vykdyt planą.

Mikutavičius („Kongresuose“) ir Gerai Gerai & Miss Sheep („Lofte“)

Vilniaus kongresų rūmuose Mikutavičius rodėsi. Salė pilna visokių visokiausių. Iš kur tai buvom ištraukę, kad turi apšildyti Narkutė, bet jos – nė kvapo, bet lyg niekas ir nepasigedo. Pirmoji dalis nugramzdino į rimtąjį Marijono repertuarą, kuri daugumai atrodė tuštoka, antroji parodė, kaip vis dėlto daugumai patinka Marijonas klouno amplua, kuriame jis nesispyriodamas pabuvo. Nė vienos naujos, negirdėtos dainos, bet buvo „Sirgaliai“, „Kalėdos“, „Myliu Lietuvą“, „Milijonai“ (gi sakė kažkada lyg, kad šitos nebedainuoja?) ir kitos nugrotos, nuvalkiotos, nutampytos, po purvus ir alų išmirkytos. Gerai bent, kad kai kurios įvilktos į naują, žiūrovų linksmybėms pritaikytą, rūbą. Viena back vokalistė cypė baisiai, kita – ne blogiau už Mią. Lietuviai, išsiilgę himnų, nenustygo kėdėse, o per „Aš tikrai myliu Lietuvą“ akivaizdžiai išdavė, kad nė velnio ji jiems nerūpi – bent ne tiek daug, kiek Marijonas, atsiklaupęs ant baro kėdės ir bevaizduojąs ar angelą, ar Leniną. Žinot, kas blogiausia? Ogi, kad M.M. savo charizma gali pravirkdyti klausytoją, pats kone verkia dainuodamas apie skaudžias, išgyventas patirtis, bet vietoj to šmaikštauja, daro šventę, vaidina humoristą (o jam tai sekasi), maitina opiumu liaudį. Kuriuo tai momentu (lyg per „Degančios rankos“, kai sintezatoriumi klavišininkas šlykščiai bandė atkartojo fleitos partiją) pagalvojau, kad Marijonas, kiek pasistengęs ir pakeitęs savo pasirodymų programą, galėtų būti lietuviškasis Leonardas Cohenas. Pagaliau, niekas nedraudžia daryti dvi skirtingas programas. Dabar krepšinio sirgalių himnai ir verksmingos baladės viename puode atsiduoda pigiu valgykliniu maistu po garsaus restorano iškaba, o tai sėkmingai pardavinėja verslininkai „Promostar“ (prisidengę VšĮ „Meno pasaulis“).

httpv://www.youtube.com/watch?v=-DJkbkh5MGI

Šiauliuose, bet programa ta pati

Vėliau – kita zabiegalka, – „Loftas“. Galvojom pavėluosim, bet kur tau – Andrius Alien ir Benua stvėjo ne iki 21-os, bet iki 22-os valandos. Kalė bytas, kurį suprato tik vienas apsinešęs baltmegztinis.

Gerai Gerai & Miss Sheep matyti pirmą kartą. Mergaitė traukia puikiai, tik į vienus vartus. Išėjau taip ir nesuvokęs, kaip jie atskiria vieną gabalą nuo kito? Taip, buvo kažkoks apie „supersonic love“, bet to paties nepaniūniuočiau. Išvaizdos stiliukas grupės – toks nužengęs nuo paaugliams skirtų japoniškų anime. Būdamas 14-os gal net norėč užsidėti karvutę vietoj antpečių. Dabar ne. Muzikorių syntpop ritmas pagaulus, bet neįmantrus (ne toks žavus kaip išvaizda), todėl greit pabostantis ir leidžiantis suprasti, kad po keturių dainų jau ištraukė visus triušius iš skrybėlės. LEDai, apie kuriuos taip rėkavo i.popieriai, buvo sau, muzika sau: taip pat sėkmingai galima traukti žmones didžiausiu pasaulyje ekranu ir grojant Ventukams rodyti šachtininkų darbą vibroplaktuku. Beje, „Bitės“ alus Lofte yra skanesnis už „Tuborgo“.

httpv://www.youtube.com/watch?v=RwSvmO9oH7c&feature=related

Tarataika

Kilo klausimas, kas perdo daiktas tai galėtų būti? DLKŽ tyli, tai lendu į gūglių ir ans sako: Tarataika dažniausiai vadinama mergina, kuri tratinasi su visias bernais (arba dauguma). 

Graudu ir juokinga, nes vaikystėj mane taip vadindavo ar tai teta, ar babūnėlė.