Tęsiam žiūralus, tik jau iš kino salės:

Lapland Odyssey [2010] – populiarus rusuose filmas. Komedijėlė kaip nevykėlių suomių trijulė bando gauti merginai digiboksą. Buvo gerų vietų, bet visumoj vidutiniškas reikalas, kuriame keliamas ir mums aktyvus klausimas „kokio velnio reikėjo išjungti analoginę televiziją”?

„Povandeninė meilė” [2011] – visiška šyza. Tik ne tokia, kur nė velnio nesupranti, norisi užsimerkti ar prasideda galvasopis. Čia toks vokiškai japoniškas rožinis miuziklas, verčiantis myžti į kelnes iš vaizdų, situacijų, dainų, šokių ir absurdo. Stereo Total muzikėlė ir tekstai (geriausias – apie apsirijimą) tinka čia kaip niekur kitur. Tikrai ne eilinis, ne stereotipinis reginys.

„Pina” (2011) – visų pirma apie 3d. Nesu matęs jų šimtus, gal tik keliolika, bet nė karto tai nebuvo reikalinga, įspūdinga, nedavė papildomų balų. Šįkart, po „Pinos”, galiu pasakyti, kad šis techninis progresas turi perspektyvą ir gali vaizdą pagyvinti, leisti žiūrovui nardyti tarp veikėjų, (šiame filme) šokti kartu su Pinos šokėjais. Apie patį filmą: teisingai rašo imdb – A tribute to choreographer Pina Bausch. Viskas tuo pasakyta. Čia filmas ne apie Piną, čia nesužinosi, kada ji gimė, kada mirė, ką pasiekė, koks jos asmeninis gyvenimas. Tai Pinos kolektyvo šokėjų auka Pinai – konkretūs, ekrane bežadžiai žodžiai, apie jos darbo metodus, stilių ir rezultatą – šokį – kuriuo šokėjai kalba.  Režisieriaus Wenderso auka – talentas, kurio tikrai reikia, kad filmo žiūrovas ne sėdėtų kino teatro kėdėje, o galėtų dalyvaut šokyje. Taip meistriškai sujungti skirtingus šokius, skirtingus šokėjus (amžiumi ir lytimi), nepaleisti filmo ritmo ir stilistikos, apjungti viską nepriekaištinga muzika ir skirtingus pasakojimus sujungti į vientisą dėstymą pavyktų ne kiekvienam. Apie neeilinius šokius ir jų kompozicijas kiti gal daugiau gali papasakoti, bet „Pina” – tai vaizdas, kokio seniai nemačiau. Galiu tik paantrinti greta manęs ištartiems žodžiams (titrams dingus ir nei vienam žiūrovui nepakilus iš vietos – nebuvau to matęs): „Noriu dar”.

Vokiečiai pristato šitą reikalą Oskarams – statau už.

httpv://www.youtube.com/watch?v=LGKzXUWAjnI

„Drive” (2011) – holivudinis dano darbas su šablonišku „vienas prieš visus” siužetu, matytu jau n „Transporteriuose”, Arlickaitės žadėto ekšn’ trūko visu šimtu procentų, kaip ir vairavimo, bet gelbsti ir daug aukščiau vidutinio ištempia režisierinė stilistika, neįprastas filmo pulsas ir labai geras garso takelis.

„Vulkanas” (2011) – islandai šitą pristatys 2012-ųjų Oskarui, bet nuo to ši drama netaps ypatingesnė. Taip, ji jausminga, liūdna, spaudžianti ašarą, bet ji tikroviška, perdėm dokumentiška ir jau išjausta asmeniniame gyvenime. Tai kaip ir leidžia susitapatinti su veikėjais, juos suprasti, bet, po velnių, iš meninio kino aš noriu meno, ne  kasdienybės atkartojimo.

„Inni” [2011] – dokumentika apie Sigur Ros. Nors mažai ten dokumentikos, daugiau – juodai balto koncerto vaizdų. Istoriniai kadrai tikrai žaismingi ir parinkti nepriekaištingai, bet visumoj žiūrėti nuobodu. Nors eita buvo dėl garso, ne dėl vaizdo, bet 5.1. nuvylė – nė velnio negirdėjau iš galo/šonų.

„Melancholia” (2011) – Trieras niekada lengvai nesivirškino, šįkart taipogi. Po „Antikristo” su fantasy, „Melancholija” su sci-fi. Planeta mat artėja prie Žemės ir tuoj ją nušluos, arba praskries visai šalia. Arlickaitė liepė žiūrėti į tai, kaip į sapną, matyt, todėl, kad visi fizikos/astronomijos dėsniai filme nebegalioja, tik kam tada tas sci-fi? Ne, nesitikėjau iš „Melancholijos” grynos mokslinės fantastikos, bet dvi valandos prailgo, buvo daug trypčiojimo vietoje, nors buvo daug laiko pamąstymui – ką, kaip, kur veiktum pats prieš pasaulio pabaigą. Pradiniai filmo kadrai užgniaužė kvapą, žiūri ir pamiršti, kad reikia kvėpuoti, analogija „Antikristo” įžangos snaigėms. Tai būtina pamatyti. O finalinė scena, ką finalinė scena? Nieko: žemus dažnius pavirpino kolonėlės akimirką ir užgeso. Visa kita – įprastas, akis varginantis kameros blaškymasis ir Kirsten Dunst su Charlotte Gainsbourg, jos laiko frontą stipriai, net, sakyčiau, stipriau nei režisūra ir siužetas, ir jas reikia pamatyti.

„Ministras” [2011] – ko mes ten ėjom? Gi pakibom ant plikos mergos kišančios galvą krokodilui į nasrus. Ir tikrai įkišo, pačioj pradžioj, ir tuoj įdomus sapnas baigėsi, prasidėjo politiniai reikalai, nuobodūs, daugiakalbiai. Jep, buvo gerų scenų, bet ne tiek, jog galėtum teigt, kad septynių metų darbas nenuėjo šuniui ant uodegos.

pre:

King of Devil’s Island (2010) – neblogas visumoj filmas, bet berniukų skriaudimo, auklėjimo, išnaudojimo visokiose „brandos” institucijose tematika jau juodai pabodusi ir išsemta. Na, šįsyk veiksmas saloje, bet tai nedaug gelbėja. Stellanas Skarsgård’as kaip visad aukštumoj, bet jo ten mizeris. Pažiūri ir tuoj pamiršti.

The Troll Hunter (2010)

Submarine (2010)

The Last Days of Emma Blank (2009) – matytas senokai, bet tikrai vertas žiūrėjimo, nes tai gi nyderlandų genijaus Alex van Warmerdam’o darbas. Tikrai įdomus, kiek šiurpokas ir juodai komiškas. Apie tironišką, paskutines dienas leidžiančias moterį, ujančią savo tarnus.

Tomboy (2011) – prancūziška drama apie mergaitę, trokštančią ir esančią kieme berniuku. Labai šilti filmo kadrai, ypač santykių namie. Galvoje kaži ar ilgai liks, bet žiūrėjimas vertingas.

Kleine Teun [1998] – ne pats geriausias minėtojo Warmerdam’o kūrinys, bet toks pats provokuojantis, tragikomiškas ir neįprastas. Apie kaime gyvenančią porą, nusprendusią vaikelį pasidaryti samdomos mokytojos isčiomis. Keista, kad festivaliui parinkti šie filmai, o ne daug meniškesni „Abelis” ar „Suknelė”.

Crepuscule [2009] – juodai baltas bežodis šmc’inis reikalas, siužetas – apie depresuojančią ir visaip kitaip iš proto einančią merginą, mėgstančią išsirengus šokti prieš veidrodį. Operatoriaus rakursai ir žaismės tikrai pagirtinos, bet visumoj po 15 minučių žiūrovui tai tampa neįdomu ir žiūrint ilgiau galima pačiam persisemti suicidinėmis nuotaikomis.

Priest Of Evil [2010] – kriminalinis reikalas su maniaku. Kaip viena bendražiūrėtoja teisingai pastebėjo, tai ne ką ypatingesnis filmas, nei kokio kriminalinio serialo eilinė serija.

Negarsinis senukas. Kiek standartinis pradžioje ir ypatingas įpusėjus. Drąsiai galima teigti, kad tai viena pirmųjų fantastikos (fantasy) apraiškų dar negarsiniame kine. Detektyvas, virstantis į kriminalinį veiksmo trilerį. Taip, viskas kiek komiška, tačiau niekas negali prieštarauti, jog „Sherlock Jr.” gali būti laikomas tiek Džeimso Bondo, tiek „Inception” pirmtaku. Būtina pasimėgauti.

Visas vaizdas:

httpv://www.youtube.com/watch?v=Xr6arzv4e2g