Temos Archyvai: buvėsiai

Ispanijos negražiosios

Kvailas lyg požiūris, kad mūsuose moteriškos gražios. Bet tame racijos yra nemenkas kiekis. Bent taip linkstu tvirtinti po blaškymosi po Ispaniją. Yra ten ką valgyti. Betgi nėr į ką žiūrėti. Moterų prasme. Net tyč tam pabrausinau Spanish actress. Ir – nieko blatno. Padažytos, aprėdytos, bet mūsuose tai veik kas antra tokia. O ten gatvėse tokia beskonybė ir neišvaizdybė, kad baisu. Lieka tik pastatais ir vyrais grožėtis.
Mylėkim savas.

Nuotrauka: George Henry Hall „Portrait of a Spanish Woman with a Lace Shawl and Rose“

Dieviškojo Nekrošiaus fiasko

Buvo pagal Alighieri. Dieviškoji komedija. Daugiausia turbūt pragare. Nors sėkmingai galima pavadinti ir „Jūreivis ir žuvėdra“. Arba „Nekrošius galvoja, jog formai be turinio ir siužetas nebūtinas“. Vopščim net neaišku, ką pasakyti. Malėsi, vobravo, tas pats per tą patį. Ir kuo toliau, tuo buvo blogiau. Negelbėjo net Kazlas. Ir Mamontovo besikartojantys motyvai į pabaigą ėmė tik erzinti.

Atsistojom iš karto, kad tik greičiau dingti. Neplojančių mačiau ir daugiau. Užuojautos iškentėjusiems visas tris dalis.

Išvarymas @ NDT; 2011-12-23

Rašo: 3 val. 50 min., realiai – tai tik vyksmo laikas, su pertraukomis viskas trunka 5 valandas. Žiauru. Teko dukart nusnūst. Per pirmą ir trečią veiksmą, tai iš konteksto kiek iškritau. Gal ir per antrąjį būčiau, bet laikiau iš baro taurę su pertusinu.

Po šitojo ėmė patikti Ivaškevičiaus kalambūrai. I love You Ugly. O dar labiau gyva muzika teatro patalpoje – noriu pilno koncerto su tokia akustika.

Pats spektaklis, matyt, gali būti madingasis šiandienos „Shopping and Fucking“. Neslėpasiu, jaunasis Egiukas Sel’iukas patiko. Visa kita… o visa kita, tai puikiai sutalpinta į penkiaminutį M.I. interviu, kuriame smagiausia pažįstama vieta:

Nors ir keista, dauguma sako, kad ruošiasi grįžti į Lietuvą, kad ten gyvena laikinai. Va, dar pagyvensiu penkerius ar šešerius metus, kad ir sunkiai, bet grįšiu į Lietuvą. Čia pirksiu butą arba statysiu namą. Vilniuje arba Kaune. Manau, daugeliu atvejų tos kalbos – tai savęs guodimas, savęs raminimas. Juk tie žmonės turi vaikų, kurie ten ūgtelėjo, eina į mokyklą ir beveik nemoka lietuvių kalbos arba moka ją labai prastai, kurie jau yra britai. Ir vien dėl jų jie negrįš po tų penkerių metų. Be to, jie jau priprato prie britiškos buities, kasdienybės, kultūros, ir kai atvažiuoja į Lietuvą čia pasijunta nesaugūs.

Garbanotas bosistas

Vakar apturėjau malonumą vienam nuobodžiam reikale išgirsti gyvai tris „Garbanoto bosisto“ taimus. Bosisto ir afrikietiško būgnelio veik nesigirdėjo, bet buvo labai labai gerai.

Penkiese darė ne šitą doorsišką haliuciogeną:

httpv://www.youtube.com/watch?v=dW68A9dtnCw

o maždaug taip:

httpv://www.youtube.com/watch?v=3PreAB2tSpk

Jei kam reikia gyvo lounge – imkit.

Mikutavičius („Kongresuose“) ir Gerai Gerai & Miss Sheep („Lofte“)

Vilniaus kongresų rūmuose Mikutavičius rodėsi. Salė pilna visokių visokiausių. Iš kur tai buvom ištraukę, kad turi apšildyti Narkutė, bet jos – nė kvapo, bet lyg niekas ir nepasigedo. Pirmoji dalis nugramzdino į rimtąjį Marijono repertuarą, kuri daugumai atrodė tuštoka, antroji parodė, kaip vis dėlto daugumai patinka Marijonas klouno amplua, kuriame jis nesispyriodamas pabuvo. Nė vienos naujos, negirdėtos dainos, bet buvo „Sirgaliai“, „Kalėdos“, „Myliu Lietuvą“, „Milijonai“ (gi sakė kažkada lyg, kad šitos nebedainuoja?) ir kitos nugrotos, nuvalkiotos, nutampytos, po purvus ir alų išmirkytos. Gerai bent, kad kai kurios įvilktos į naują, žiūrovų linksmybėms pritaikytą, rūbą. Viena back vokalistė cypė baisiai, kita – ne blogiau už Mią. Lietuviai, išsiilgę himnų, nenustygo kėdėse, o per „Aš tikrai myliu Lietuvą“ akivaizdžiai išdavė, kad nė velnio ji jiems nerūpi – bent ne tiek daug, kiek Marijonas, atsiklaupęs ant baro kėdės ir bevaizduojąs ar angelą, ar Leniną. Žinot, kas blogiausia? Ogi, kad M.M. savo charizma gali pravirkdyti klausytoją, pats kone verkia dainuodamas apie skaudžias, išgyventas patirtis, bet vietoj to šmaikštauja, daro šventę, vaidina humoristą (o jam tai sekasi), maitina opiumu liaudį. Kuriuo tai momentu (lyg per „Degančios rankos“, kai sintezatoriumi klavišininkas šlykščiai bandė atkartojo fleitos partiją) pagalvojau, kad Marijonas, kiek pasistengęs ir pakeitęs savo pasirodymų programą, galėtų būti lietuviškasis Leonardas Cohenas. Pagaliau, niekas nedraudžia daryti dvi skirtingas programas. Dabar krepšinio sirgalių himnai ir verksmingos baladės viename puode atsiduoda pigiu valgykliniu maistu po garsaus restorano iškaba, o tai sėkmingai pardavinėja verslininkai „Promostar“ (prisidengę VšĮ „Meno pasaulis“).

httpv://www.youtube.com/watch?v=-DJkbkh5MGI

Šiauliuose, bet programa ta pati

Vėliau – kita zabiegalka, – „Loftas“. Galvojom pavėluosim, bet kur tau – Andrius Alien ir Benua stvėjo ne iki 21-os, bet iki 22-os valandos. Kalė bytas, kurį suprato tik vienas apsinešęs baltmegztinis.

Gerai Gerai & Miss Sheep matyti pirmą kartą. Mergaitė traukia puikiai, tik į vienus vartus. Išėjau taip ir nesuvokęs, kaip jie atskiria vieną gabalą nuo kito? Taip, buvo kažkoks apie „supersonic love“, bet to paties nepaniūniuočiau. Išvaizdos stiliukas grupės – toks nužengęs nuo paaugliams skirtų japoniškų anime. Būdamas 14-os gal net norėč užsidėti karvutę vietoj antpečių. Dabar ne. Muzikorių syntpop ritmas pagaulus, bet neįmantrus (ne toks žavus kaip išvaizda), todėl greit pabostantis ir leidžiantis suprasti, kad po keturių dainų jau ištraukė visus triušius iš skrybėlės. LEDai, apie kuriuos taip rėkavo i.popieriai, buvo sau, muzika sau: taip pat sėkmingai galima traukti žmones didžiausiu pasaulyje ekranu ir grojant Ventukams rodyti šachtininkų darbą vibroplaktuku. Beje, „Bitės“ alus Lofte yra skanesnis už „Tuborgo“.

httpv://www.youtube.com/watch?v=RwSvmO9oH7c&feature=related