Ogi todėl, kad ten stovėjimo aikštelėse tvyro toks automobilių išmetamų dujų smogas, kad net galvą susuka. Manau, viršija visas leistinas ir neleistinas normas. O dar atsiranda ten rūkančiųjų. Kamikadzės.

Ir dar dėl to, kad ten išplanavimas toks, kad įsisukęs greitai labirinto išėjimo nerasi.

Ilgiau besisvečiuojantys emigrantai yra naudingi, nes juos savo mieste nusivedi ten, kur pats niekada nesi įžengęs. Ir net nesugalvotum tokių ėjimų.

Taigi, aplankyti:

Taikomosios dailės muziejus: Milošo kampelis (ką jis turi bendro su daile?) ir Valdovų rūmų paroda, papildyta archeologiniais radiniais, bet be papildomų aprašų;

Valdovų rūmai: pavyko prisitrinti prie kažkokios mokytojų grupelės, tai ir įėjom, ir gidą turėjom, ir šį tą sužinojom, pvz., kad ne tik valdovų rūmuose trūksta autentikos, bet ir, kad vadinama Gedimino pilis (tiksliau – tik bokštas) teturi tik apie  3 proc. pirmykštės išvaizdos ir statyta buvo ne Gedimino, o Vytauto laikais.

Baidarėmis Vilnele: gylis nebaisus, bet srovė, akmenys, nuvirtę medžiai padarė savo darbą,-t.y. Neptūnas pasiėmė irklą, dvejus kroksus, vieną auskarą, mašinos signalizacijos pultuką, o davė šalto vandens, mėšlungio, mėlynių, nubrozdinimų, numuštų kelių ir kojų pirštų, sutrenkimų tiek, kad, rodos, vyko rimtas kojų mūšis.

Gorky Bar: dirba Pilies gatvėje, o trečiadieniais Andrius Sudikas ir jo plokštelės (The Wild Magnolias tikrai skamba laukiniškai) ten karaliauja tarp marginalios publikos, pradedant kunigaikščiu Vilgaudu, baigiant barmenės paaiškinimu, kad keptos duonos nebus, nes virėjas bežiūrėdamas krepšinį visą sudegino.

 Buvo ir kitų vietų, bet jos ne tokios jau čiki, tad neminėsiu. Vienok, sostinėje yra ką veikti.

Iki islandų buvo tikrai dienos, per islandus – jau naktis. Gediminkėj galima šio to užkąsti ir visokių bezdeluškų nusipirkti. Ir knygų dar, pvz., Borges’o „Pramanytų būtybių knygą” už 10 Lt. Aplankyta buvo ir „Muzikos bomba” prie Rotušės: daug negaišom, bet pasirodė, kad kainos, matyt, orientuotos į užsieniečius, kiek didesnės nei kituose skyriuose, o tos antrarankinės plokštelės baisiai dulkinos.

Paskui Gus Gus. O gal prieš tai. Nesvarbu.

Kas sugalvojo sudubliuoti „dienas” su „kašiu” nusipelno pylos, nors geri žmonės neišdavė rezultato, o grįžus namo operatyvūs torentai leido be problemų pamatyti visas įtemptas rungtynes.

Islandai buvo super. Kas komoj judėjo, kas euforijoj stovėjo, kas nustebęs teigė, kad tokie dažniai širdies aritmiją sukelia. Šaltos ir žemos bangos tikrai į kūną skverbėsi ne tik pro ausis – buvo veikiami visi organai. Trys vokalistai traukė ir unisonu, ir po vieną. Kiek mažokai buvo iš stalaktitinio „Arabian Horse”, bet jokių kitų priekaištų. Dovana, jei net būtų ir buvusi mokama, būtų viršijusi lūkesčius. Žinoma, vyresnio amžiaus klausytojų buvo vienetai.

Padėkos už garso švarumą, o šviesos galėjo būti įvairesnės.

httpv://www.youtube.com/watch?v=JHwapgijuu0

„Club Des Belugas” gyvai skambėjo super gražiai, profesionaliai, bet baisiai raminamai. Ilgai stovėti nesinorėjo. Nestovėjom, išėjom.