Kvailoka žiūrėti šį serialą, dar vadinamą CSI: Las Vegas, ištisai, – t.y. chronologiškai. Juolab, kad keliasdešimt serijų matyta per televiziją prieš kokius 6-7 metus. Tik pointas tame, jog matytos iki pusės, iki antros reklamos, po kurios būdavo čiūčialiūlia. Taip ir težiūriu dabar – fone prie pietų ar pusryčių. Laukiu tų nedažiūrėtųjų. Kartais sulaukiu…
O pirmi du Las Vegaso sezonai turi tris puikias serijas, kurias sieja tas pats, vis išslystantis, blogiukas. Vietomis atmosfera įsitempia lyg per Dexterį. Rekomenduoju šitą trejybę, kurios žymenys būtų tokie: 1 sezono 1 ir 8 serija, 2-ojo 13-ta.
O 2.22. pasirodo David Caruso, ryžiukas, katras vėliau laikys frontą CSI:Miami.
Šis tas iš 2.16:
„I was captain of the high school chess squad.”
„Chess is not a sport, Greg.”
„Then why is there a World Chess Champion?”
„I think sports are physical by definition.”
„Well, sex is physical. Is that a sport?”
„Not to me.”
5 sezonas: viskas įprasta, nieko blatno, bet dvi paskutinės serijos (5.24 ir 5.25) tai užvežė gerą trileriuką. Nieko keisto, scenarijų rašė pats Tarantino.
6 sezonas: pagaliau radau seniai ieškotojų epizodų – 6.7 ir 6.8 – dvi tęstinės serijos, vertos geriausio kriminalinio draminio filmo vardo. Būtina pamatyti. Na, ir 6.15 – su lateksine Lady Heather.
7 sezonas: miniatūrų žudiko valdymas, visa kita daugiau buvo prasukama. Konkrečių epizodų numerių nepateiksiu, bet buvo net 5 ar 6. Ir sezono pabaiga be pabaigos – to be continued… – dar taip nebuvo. Tempiam sekantį.
Aštuntasis. Nekažkas, bet paskutinė serija vėl trenkė – pasiuntė anapilin vieną iš CSI. Ir įtariu negrįžtamai.
9. Jop, Warrick iš komandos iškrito. Grissomas taip pat išėjo atostogų, bet atsirado Laurence Fishburne, kuris nepaslankus, pilvotas ir šiaip kažko ypatingo apart savo vardo į serialą neįnešė. Sezonas blankus, mažai asmeninių personažų reikalų, finalinė sezono serija taip pat nieko blatno.
10. Jubiliejinis koks tai, bet aukščiau bambos neiššokantis. Vis labiau įsitikinu, jog Fishburne’as čia visai netinka su savo pilvu. Paskutinės trys serijos prikaustė. Visa kita, net su tuo Džekilu kažkaip skystokai išėjo.
Tėvas, sūnus ir serijinis žudikas Deksas. Prasidėjo 6as pasakojimas visai smagiai,- t.y. su pakankamai kraujo ir grobų, bet vėliau leidosi į alogines linijas su asmenybių susidvejinimu. Na, kaip anas Dievulio sekėjas galėjo pats prisirakinti grandinėmis, kaip policajus ant stogo nematė paruošto altorėlio ir pan. Žodžiu, vidurys buvo skystokas, bet paskutinę minutę driokstelėjo intriguojančiai. Tik, kad, velniai, tuo ir baigė sezoną. Bet ok, rugsėjis netoli.
„Homeland” tai viršijo visus lūkesčius. Kažkieno labai mylimas Damian Lewis, nuo kurio akys neatlimpa, ir trileris apie į tėvynę iš Irako po 8 metų nelaisvės grįžusį karį. Didvyris jis ar parsidavęs teroristams – viso sezono klausimas, į kurį atsakymas pateikiamas, bet įtampa ir nuolatinis siužeto tęstinumas antrąją sezono pusę privertė sužiūrėti per vieną dieną. Pamenu, taip buvo su „Kalėjimo bėglių” pirmu sezonu. Nesveikas elgesys, bet koks malonus.