Alex van Warmerdam toliau stebina. Jo „Suknelė” tikrai patektų į mano mylimiausių filmų dvidešimtuką. „Paskutinės Emos Blank dienos” gal ne tokios nuostabios, bet iki šiol nepamirštamos.  O šiuos abu dabar pakeis „Abelis”. Manausi, kad režisieriaus braižas jau pažįstamas: humoras, juodas humoras, dažnai net absurdiškas, toks beketiškai absurdiškas, kad net tikras. Visuma dvelkia skandinaviškomis spalvomis, nors kūrėjas olandas. Tai lyg sako, kad su Nyderlandų kinu mes daug mažiau pažįstami ir pažindinami, nei su šiaurietišku produktu. Bandysiu šią spragą užpildyti, ir, greičiausia, tai bus dar keli nematyti Warmerdam’o filmai.

„Abelis” – keistas, absurdiškas šedevras, pasakojantis apie Abelį (kurį įtikinamai suvaidino pats režisierius), trisdešimtmetį, kuris su tėvais dar tebegyvena bute ir nekiša nosies lauk. Taip, jis vojaristas – nesiskiria su žiūronais, pro kuriuos stebi, kas vyksta už lango, taip, jis žingeidus, nes nori televizoriaus, bet žengti pro duris jam kažkas neleidžia. Tėvai lyg deda visas pastangas: psichologas, atvedama mergina, net egzorcistas, bet viskas veltui…

httpv://www.youtube.com/watch?v=551L84Z0pws

Fantastiškas filmas, kurį pamatyti būtina.