Neturėjau nieko prieš gruzinus, o dabar nieko neturiu už. Čia po Shorenos solinio akustinio gruziniško gyvo debiutinio. Jaudinosi mergaitė. Bet tai ne esmė.

Gruziniška kalba pasirodo visiškai nedaininga. Jokio rimo, išskyrus tarptautinius „lalala” ir „nanana”. Jokio jausmo ir supratimo iš žiūrovų pusės. Bet jie stengėsi. Tikrai. Bet kiek galima – po keliolikos minučių buvo aišku, kad dainininkė suokia sau, publika kalba sau (išskyrus Bružą, komplimentuojantį už visus, bet jam reikėjo), muzikantai dirba kažkam. Tam pačiam džeminiame/džiaziniame fone kokia Neda su improvizaciniu vobravimu būtų publiką nunešus.

O muzkiantai buvo šaunūs, skambėjo gerai, triūbačiaus vokaliniai gabumai lenkė pagrindinės žvaigždės, tik, matyt, grojimas iš natų neleido jiem parodyt, ką gali.

Statkevičiaus aukštaplatformiai visiškai nemobilūs, tai Shorena judėjo rankomis, kas jai tikrai netiko.

Na, žodžiu buvo nekaip. Tai patvirtintų ir vis migruojantys rūkoriai, aplipę klubo prieangį – matėm dingdami po akademinės valandos – per kitus kitų pasirodymus prieangis būna kaip iššluotas.

Neturėsim naujos gruziniškos žvaigždės. Neturėsim.