Buvo pagal Alighieri. Dieviškoji komedija. Daugiausia turbūt pragare. Nors sėkmingai galima pavadinti ir „Jūreivis ir žuvėdra”. Arba „Nekrošius galvoja, jog formai be turinio ir siužetas nebūtinas”. Vopščim net neaišku, ką pasakyti. Malėsi, vobravo, tas pats per tą patį. Ir kuo toliau, tuo buvo blogiau. Negelbėjo net Kazlas. Ir Mamontovo besikartojantys motyvai į pabaigą ėmė tik erzinti.

Atsistojom iš karto, kad tik greičiau dingti. Neplojančių mačiau ir daugiau. Užuojautos iškentėjusiems visas tris dalis.

Pamatėm. Reikėjo. Nugi du „kryžiuočiai” ten prakaitavo.

Uostamiesčio publika kitokia nei sostinės. Ištaigesnė. Tarp jūjų – pataikyk tu man šitaip – ir pats balsų autorius šmėžavo. G.G. Stebėjausi – negi dar nematęs, ar tik prieteliams kompaniją laiko?

Scenoje grožybės. Dekoras iš kojų vertė. Be juoko. Sintezavo su muzika nerealiai. Šiurpas akimirkomis lakstė kaip per Castellucci mistikas. Tik maža to buvo, labai maža. Tuoj po įspūdingos įžangos leidosi į ilgus plepalus. Mintis viena, kalbos daug. Užmigau. Įprasta būsena. Teisinausi, kad žvejų kondišas taip traukė, jog akiai išdžiūvę patys užklapsojo. Neteiskit – turiu pavydėtiną savybę pakilti iš tamsos tik prasidėjus svarbesniam įvykiui antsceny. O ten šis tas vyko. Kiek Toliau skaityti Mergaitė, kurios bijojo Dievas @ Žvejų rūmai, 2011-04-30 →

Ne teatras ten buvo. Ne teatras. Ir ne japoniškasis no. Viskas labiau panašėjo į iš anksto surepetuotą neimprovizacijų šou „Kitas kampas”. Kai su tuo apsipratau, žiūrėti tapo smagu. Lengvas, pramoginis, studentiškas, vienos valandos žiūralėlis. Norėjosi tik daugiau lietuviškumo tekstuose.

httpv://www.youtube.com/watch?v=Fz4a58brYOw Toliau skaityti No concert @ Vilniaus teatras „Lėlė” →