Yr toks rašytojs Mindaugs Peleckis. Kū ans parašė? Nesurazuminu, ale mustais guglius atsakytų. Nug tesivadin ans, kaip vadinas. Yr, vadinas, i ano apžvalgikes, recenzijikes, apie katras i noris palajyt.
Anas gal rasti „Lietmeny” po raidikėms „(PA)SKAITINIAI,” nu da gerbiama rašytoje tinkliuki, katram ans saka, paruodys, „koke y tortėnga Lėtuvuos leidyba”. Taigis, zeigioju vienu kartu i navieriju sava veizuolas, ontru – nu natiku, trečiu, ketvirtu… Vadinas, ons recenzuoj tata. Leidyklikės tik ka siunt, ka siunt, o ans recenzuo. Nu leidykluom mustas gera – jug pareklamuo už knygikiu, tatam recenzentou ėrgi navars – gaun tuos makulatūras, gal prakalinėt. Ale ta da bajeris: ans gi kaipo y „Lietmenio” bendradarbys. Ta mustas da gaun i babkikių už ton pačiu rašinėliu. Vadinas, fabrikiuks verd kap užsukts: per vėinu savaičiu sumal puo tres knyges. Spartums neišpasakyts, vo kadu beraša tadu? Nu če ta klausims užu milijonu, ale pažiūrem vienu ton, vadinas, recenziju, a kap ten.
Va, vėinu išu paskutines – Šliuogeriaus „Tranzin (tfu) dendijes tylu”. Peleckius raša: tata yr ontras leidims, Šliuogerius gava premiju, da kronoluogiju paruoda i tada saka, ka nier kuo turiniaus pasakuoti, jugu „diduma jau mustas y skaite”, tadu pasidžiaug, kėk y pruotingu, papuostin, kon Baranuova y rašius, kuon pats Šliuogeris kaži kor kaži kadu y rašes, da vėinu citatu nukabin nu dangaus. Va i turem rašytuoju i da vėinu recenziju, vadinas. Va teip va, vadinas, rašuom. Apy belenkou, tik ne apy knygu.
Va, a Šariks… a kū Šariks – Šariks muok rame in pasauliu pasiveizėti. Nu veizu, veizu. Veizu i rašau. I da ni bet kon, vuo recenzijes recenziju papyleu, vek kap rašytojs. Tu veiziek mon.