Iš vieno į dviejų su balkonu. Iš karto įspėjimas jauniesiems – nepirkit, vaikai, knygų. Skaitykit, tik nepirkit. Kai ant nugaros neši į adijalą susemtą nioliktą krūvą, supranti, jog kindle su dvigubai daugiau tomų kraustytųsi daug maloniau. Ypač, žinant, kad koks šimtelis tomelių niekada nebuvo atversti ir nebus.

Štabeliuoji viską į dėžes ir maišus. Šiukšlių. Sakau, ot paradoksas – į šiukšliamaišius grūdam gyvenimą. Čia laidai, čia indai, čia knygos, čia batai… o čia stalčius vienas, čia antras – išrūšiuosim vėliau. Vėliau taip pat tvarkingai vieną tokį “išrūšiuosim vėliau” suberi į naują stalčių – išrūšiuosim dar vėliau. Matyt, kai dar kartą kraustysimės. O tokių dėžių “šitą tai taip ir neišpakavom” ne viena. Neilgai gyvenom praeitam butely – tik pustrečio metelio. Bet dėl reikalingumo nesiginčijam. Nėr jėgų prieš kalnus turto turtelio, o dar net nežvilgtelta į sklepuką, kur rakandų veik iki juosmens. Kokių? Reikalingų tik du – dvi sulankstomos žvejų kėdės, vasarą gulinčios bagažinėje. Perkelsim. Kitką – į konteinerį ir caritą.

Toliau skaityti Kraustymasis įkarštyje →