Dar pernai susipažinau su žmogum, katras davė savo USB atmintinę ir prašė „įmesti kokio muzono”, kurį jis sakė klausys savo iPode. Lyg viskas allright, ale norint kontakto palaikymui gauti elektroninio pašto adresą, išgirdau „neturiu”. Tai… ooo… tai gal skaipą? „Ne, irgi neturiu, bet internetą bet kada galiu pasitikrinti savo telefone.”

Na, taip, žinoma, ne stebuklas. Mano tėvukas irgi neturi emailo. Ir dukterėčia, nes ši ir skaityti dar gerai nemoka. Bet mamulė, pensininkė, turi. Ir skaipu naudojasi.

Mane tik stebina toks vienpusis ir, sakyčiau, primityvus technologinės pažangos įsisavinimas. Ipod’as, USB raktas, mobilus HTC su qwerty ir be interento. Neturi elektroninio pašto, tai, matyt, nesinaudoji eBay, PayPal, FB, Twitter etc.

Ir prie to pačio galima papostringauti apie vis didėjančią neapykantą pokalbiams mobiliu. Na, negaliu pakęsti to. Tai jau darosi lyg koks brovimasis į mano privatų laiką. Gyveni žmogus savo ritmu, o čia toks garsinis įsibrovėlis ima ir sutrikdo tavą harmoniją. Ir pats vengiu skambinti. Mokslininkai turėtų sugalvoti tokios fobijos/baimės/neapykantos lotynišką terminą, jeigu dar tokio nėra. Tai kyla, matyt, iš pokalbio nebūtinumo, o dar tiksliau – iš kontakto neišvengiamumo. Jeigu jau atsiliepei, turi bendrauti. Tuo tarpu internetas leidžia tau sugromuluoti mintį ir tik tada atsakyti. Arba – ne. Galima atsakyti tyla: manęs dabar internete nėra. O bet tačiau visokios IT įmantrybės leidžia kitiems matyti, esi ar ne esamuoju laiku prisijungęs internete, tačiau čia galioja taisyklė „oi, matyt, tuo momentu kaip tik atsijungiau”.