Čia tai klasika! Šedevras! Didysis kinas! Tikiu, kad dauguma jį matė gal net kino salėje. Pavydžiu jiems. Aš – televizoriaus ekrane. Po pusvalandžio tai tapo mano mylimiausiu filmu, daviau jam 10 iš 10. Bet ne balų suma svarbi. Šitas Kim Ki-Duko „Pavasaris, vasara, ruduo, žiema … vėl pavasaris” nekerta per smegenis, kaip mėgstama dabar sakyti apie gerą filmą, o – nuramina dūšią ir mintis, viską sustato į savas vietas, palieka daug vietos savivokai. Po tokių žiūralų gali net atsiversti į budizmą. (Manau, norint galima vertinti ir kaip propagandinę medžiagą, jei religiją laikyt propaganda.)

Tai vaizdinė meditacija, kurios metu ne užsimerki, o pamiršti mirksėti. Iš grožio, iš gilumos, iš paprastumo, iš didybės ir menkystės, iš to uždaro gyvenimo rato, iš tikėjimo kažkuo. Nesakysiu, kad per kokią sceną nubraukiau ašarą. Nesu tikras. Po visko jaučiausi lyg po hipnozės seanso, kurį norėsiu dar atsigavęs pakartoti. Toliau skaityti Spring, Summer, Fall, Winter… and Spring [2003] →