Kino dailininką Peter Greenaway sudėtinga žiūrėti, ypač namie. Jam reikia ir didelio ekrano ir atitinkamo nusiteikimo. Šitai „Numirėlių skaičiuotei” teikiausi bene kelis metus: vis pradėdavau ir nebaigdavau neįpusėjęs. Tik, bene, ketvirtąjį kartą damušiau nuo iki.
Vizualiai makabriškas filmas. Dar kurtas ypatingojo Greenaway ir operatoriaus Sacha Vierny tandemo. Siužetas (apie tris moteris – dukra, motina, senelė – skandinančias savo vyrus) keistokas, bet ne toks keistas, kaip pateikimo visuma ir už dekoracijų slypinčių prasmių įvairumu. Scenos gūdžios, kontrastiškos, tarp mirties ir sekso/gyvenimo ir vandens. Ekrane įkomponuoti skaičiai lyg galvosūkio detalės – galima net žaisti savotišką žaidimą: kas pastebės daugiau skaičių nuo vieno iki šimto. Arba gyvenimiškus žaidimus, kuriais įprasmina savo kasdienybę filmo veikėjai.
Kiekvieną sceną įmanoma naudoti lyg instaliaciją. Labiausia – jauniausiojo vyriškio skandinimo scena, įmerkus kamerą į baseino vandenį iki pusės, arba kameros slinkimas pro medžius. Prikaustančios akimirkos (žr. video)! Ir nė nežinau su kuo palyginti. Matyt, Peter Greenaway yra one and only.
httpv://www.youtube.com/watch?v=YFsENWMSvS4