Blakstienos tempia vokus apačion, bet kaip užsispyręs asiliokas pro grotas spoksau į ekraną ir spūsčioju klavišus. Reikia atsibrausinti pusmėnesiui į priekį. O čia ne juokas. Tašės dar nedėtos ir ne viskas iš užkaborių ištraukta, bet gi reikia išvykstant palikti internetinį pėdsaką, reikia paruošti dirvą, kad grįžus virtualas būtų manęs pasiilgęs tiek pat, kiek aš jo. Jau atitinkamai papuošiau skaipą, gmailą, sukurpiau atostogų atsakiklį el.pašte, kurį kai kas gal ir perskaitys, mamai, sesei prasinešiau, chebra pagrindinė irgi jau žino, nepagrindinė nujaučia, dar va čia žinią papostinsiu, į snukknygę pasikartos ir voila – būsiu pabėgęs nuo pc ir web, o užu sienos ir debilą jau ramiai galėsiu nusmiginti. Laukio to laiko, nors jausmas toks, jog iškeliauju ne iš namų, o iš interneto. Blogas jausmas, sakantis, kad visi nebaigti darbai sėdi elektroninėje skarbonkėje. Ne prie ar ant stalo, ne lentynose, ne spintose, ne dirbtuvėse, ne skaitykloje. O toje šėtono dėžutėje su daug pasiūlų ir laiko siurbėlių. (Ei, tu gali būti viena iš jų, kuri dar nesuprato, kad siurbdama mano laiką aukoji savąjį.)

Ale nuklydau nuo duobėtų kelių į optinius maršrut(izatori)us, kurie čia dar laiko minutėlę. Tiesa, paskutiniu metu tas laikymas vis trumpėja, gyvenimo spalvos randasi ne tik pikseliuose, bet apie tai kitą kartą. Spalvotą.

ps. J., taip, taip, žinau, bet pilka irgi spalva.

pps. Tuo ir pradėsime taksisto atostogas.