Sėdžiu vat išvarvėjusiom akim. Gi vertė žiūrėti veik iki antros (ne keturioliktos, ne). Šiaip buvo verta, nes pustrečios valandos nelabai buvo kada mintimis nuklysti. Tik pamintijau, kad kuo gilyn į senatvę, tuo senoviškesnius filmus apturiu.

„All about Eve” kiek moteriško fasono, bet susuktas įdomiai, turiningais dialogais turtingas žiūralas ir pabaiga kiek netikėtai moralizuojanti lyg kokios pasakėčios ar pasakos be galo, nors tikėjausi šabloniškos virvutės po kaklu ar skrydžio pro dangoraižio langą.

Apie teatrą ir teatralų gyvenimo peripetijas sukasi veiksmas. Kiek priminė „Sunset Blvd.”, kuris pasirodo susuktas tais pačiais metais ir abu špagavosi dėl niolikos oskarinių statulėlių.

Bet tai apylankos. Pagrindinis kelias vedė į Bette Davis akis, apie kurias iki vakar žinojau tik iš Kim Carnes dainuškos. Ir dar lūpas, apie kurias nežinojau. Femme fatale. Iš vieno filmo sunku pasakyti, kiek ten ji buvo ji, bet užbūrė ir įteigė, kad ji kitokia būti negali. Valdinga, protinga, tikra karalienė Margo, vaidinanti ir teatre, ir gyvenime. Mankiewicz sakė, kad tokios aktorės yra režisieriaus svajonė. Sakyčiau, kad ji pilnai gali būti ir žiūrovo. Ne taip, kaip jaunutė Merlyn, katra ten irgi šmėžavo.

httpv://www.youtube.com/watch?v=SSjKTMnIZgg&feature=related