Leido pamatyti sceną iš vidaus. O ten tararai – keturi dar aukštai į viršų ir nesimatė, kiek į gylį. Leido ir žiūrovui suvokti, kad scena tai ne tik medinės grindys, o mechanizmas su sraigtų sraigteliai lyg laikrodžio viduj. Vėliau prisėdom, numigom, pasmaksojom į laikrodžius ir Kilnybės viršugalvį, persisotinom Geniušu ir varėmės lauk, prasilenkdami su nosį nukabinusiu rūkoriumi Iwashkevich. Liko lūkestis pamatyti „Mergaitę, kurios bijojo Dievas”. Teatras reiškiasi nemirė. Hip hip ura !!!
Detaliau čia.