Matyt, O.K. jau pasiekė dugną. Nebuvo blogai, atsižvelgiant į tai, kad nebuvo siužeto, literatūros ir herojų, bet ir veiksmas, žodis, žmogus neišaugo. Man. Sako, buvau nepasiruošęs. Tebūnie. Tiesiog, geras spektaklis turi nustebinti. Nebūtinai pozityviai, būtinai – kažkaip. Galbūt matęs esu didesnių dugnų, dalyvavęs smagesnėse pjankėse. Negelbėjo nei pasiūlyta ir ištuštinta rusiška stiklinė su tikra degtine ir apvalus vafliukas zakusonui.

Žinoma, čia Gorkis, prieš šimtą metų. 4 veiksmai išmėsinėti ir supuzliuoti į vieną užstalės valandą, pjesės pradžia čia skamba pabaigoj. Kaip razinos išrankiotos skambios frazės.

Šitos lyg nebuvo: Летом хорошо воображать про смерть… грозы бывают летом… всегда может грозой убить… Ir dar daugiau nebuvo. Čia jau nebe Gorkio, čia O.K. „Dugnas”. Reik prie progos ir į Gorkio pasinerti, mačiau yra ir Renoir’o, ir Kurosawa režisuotų.

ps. O lankstinuko nuotraukoje tai buteliai su etiketėmis.