Rašo: 3 val. 50 min., realiai – tai tik vyksmo laikas, su pertraukomis viskas trunka 5 valandas. Žiauru. Teko dukart nusnūst. Per pirmą ir trečią veiksmą, tai iš konteksto kiek iškritau. Gal ir per antrąjį būčiau, bet laikiau iš baro taurę su pertusinu.

Po šitojo ėmė patikti Ivaškevičiaus kalambūrai. I love You Ugly. O dar labiau gyva muzika teatro patalpoje – noriu pilno koncerto su tokia akustika.

Pats spektaklis, matyt, gali būti madingasis šiandienos „Shopping and Fucking”. Neslėpasiu, jaunasis Egiukas Sel’iukas patiko. Visa kita… o visa kita, tai puikiai sutalpinta į penkiaminutį M.I. interviu, kuriame smagiausia pažįstama vieta:

Nors ir keista, dauguma sako, kad ruošiasi grįžti į Lietuvą, kad ten gyvena laikinai. Va, dar pagyvensiu penkerius ar šešerius metus, kad ir sunkiai, bet grįšiu į Lietuvą. Čia pirksiu butą arba statysiu namą. Vilniuje arba Kaune. Manau, daugeliu atvejų tos kalbos – tai savęs guodimas, savęs raminimas. Juk tie žmonės turi vaikų, kurie ten ūgtelėjo, eina į mokyklą ir beveik nemoka lietuvių kalbos arba moka ją labai prastai, kurie jau yra britai. Ir vien dėl jų jie negrįš po tų penkerių metų. Be to, jie jau priprato prie britiškos buities, kasdienybės, kultūros, ir kai atvažiuoja į Lietuvą čia pasijunta nesaugūs.