Koučingo metodais dariau eksperimentą. Dabar – poeksperimentiniai pastebėjimai, pagal ten pat pateiktus klausimus:

– Kaip jums sekėsi?

Na, sekėsi. Kaip? Iš pradžių naudojau ir programėlę, bet ji šiaip nereikalinga, pakanka pasiskirti valandą iki pietų, valandą po, pats matavimas tampa intuityvus, pakanka užmest akį į laikrodį ar laiką apsibrėžti valandos trukmės kompaktu. Porą dienų duotojo sau laiko didžiąją dalį paskyriau internetiniam apsišvarinimui:

FB (paslėpiau krūvą draugų, kelis išdrauginau, atsisakiau mėgiamų puslapių – šiaip čia dar tęstinis reikalas, nes vis išlenda nebūtinų, beverčių pranešimų, kurių kūrėjus ir ateity pravalysiu);

el. paštas (mažai ten ką pravalyti įmanoma, bet tiesiog dabar dažniau informaciniams pranešimams naudoju kombinaciją „delete” net neatvertus laiško ir padarytas, tikiuosi amžiams, statusas „nematomas”);

torentai (LM – panaikintos visos sekamos kategorijos, išskyrus „muzika” ir „lietuviški filmai”, rutrakeris – palikta tik „nauji filmai” ir „teatras”);

rss (delfi srautas pakeistas keliomis kategorijomis iš 15min; prenumeruojamų vienetų po valymo sumažėjo iki 93, kas irgi yra daug, bet dauguma jų retai atsinaujinantys blogai, kai kurie įtariu ir mirę, tad likusių permetimui akimis pakanka keliolikos minučių, nors tai likusi sritis, kur norėtųsi su šluota dar pasidarbuoti );

bookmarksai (prieš akis palikti tik svarbiausi, dažniausiai naudojami, keliolika ištrinta, likę sugrupuoti į katalogus, kas pagreitina reikiamo linko suradimą);

skype (nesmalsauti šokant prie kompo pažiūrėti „nagi, kas čia ko nori”, padeda funkcija „mute all sounds” ir, taip pat tikiuosi amžina, būsena „pasišalinęs”, kurią šiaip gal net reiktų pakeisti į „nematomas”, bet mano skype „sėdi” mažai žmonių, tai čia ne didelis laiko rijikas);

– Kiek jūs patenkinti rezultatu?

Iš esmės patenkintas, bet be priešpietinio ir popietinio brausinimo dar yra vakarinis,- toks prišokomasis, kai akis užmetama šen ten, vdrug kažkas kažką, bet kaip taisyklė niekas nieko, arba tai ne tiek svarbu, kad negalėtų palaukti iki kitos dienos priešpiečio. Su šituo dar reikia dirbti, o šiaip geriausias būdas kontorliuoti internetinimą – tieisog nelysti prie kompo. Blogiausia, kad dauguma reikalų, jeigu ir ne internetinių, atlieku kompo pagalba, kas skatina karts nuo karto refrešinti kokį puslapiuką. Yra mintis pirkti naują kompą ir specialiai pasidaryti taip, kad viename nebūtų interneto.

Jeigu vertinant procentais, sakyč, pasiekiau tik 75  proc. rezultato (dėl tų vakarinių prisėdinėjimų, ale gi taip lengva ir malonu žiūrint serialą pabrausinti), tai savęs neapsidovanosiu 🙁

Nežiūrint į tai, patenkintas, kad padaryta generalinė tvarka įkrentančios skaitmeninės informacijos kaupikliuose.

– Kuris iš šių klausimų jums buvo pats veiksmingiausias ir kodėl?

Svarbiausiu laikyčiau klausimą dėl veiksmų plano, nes tai leidžia ne tik išsakyti norą, bet ir numatyti konkrečius veiksmus, kurie gali padėti. O jei tie veiksmai nepadeda šimtu procentu, tai vis tiek duoda apčiuopiamos naudos. Tai lyg konkretaus kelio tarpinės stotelės. Kelionės metu jų gali atsirasti naujų, kai kurios gali būti aplenkiamos, bet iš esmės, tai siekiamybės sudedamoji dalis.

Tomas, šito eksperimento fundytojas, dar klausė „Ką tau sako tai, kad tu tiek daug rašei apie atsakomybę ir nieko (pripažinkime) neparašei?”. Tai aš, kaip šio eksperimento dalyvis, galiu tik pasikartoti, kad nesupratau ir dabar nesu tikras, kad iki galo suprantu šio klausimo kryptį. Pagal kitus dalyvavusius ir pasisakiusius lyg klausimo esmė yra „Ar vien savo atsakomybę matau įgyvendinant pasirinktą tikslą, ar dar kieno nors?”, jei tas klausimas toks, tai tikrai buvo „vien savo”. Ir čia, matyt, reiktų ano klausimo formulavimą patikslinti, nes dabartinė formuluotė „Kokią savo atsakomybę matau” man kelia mintis, kad aš turiu kelių rūšių atsakomybes ir čia reikia išrinkti kelias.

Tai tiek apie visą tai, o dabar einu šalin nuo kompo, nes šitas rašymas, įkomponavimas taip pat šiek tiek atėmė internetinio laiko.