Iki islandų buvo tikrai dienos, per islandus – jau naktis. Gediminkėj galima šio to užkąsti ir visokių bezdeluškų nusipirkti. Ir knygų dar, pvz., Borges’o „Pramanytų būtybių knygą” už 10 Lt. Aplankyta buvo ir „Muzikos bomba” prie Rotušės: daug negaišom, bet pasirodė, kad kainos, matyt, orientuotos į užsieniečius, kiek didesnės nei kituose skyriuose, o tos antrarankinės plokštelės baisiai dulkinos.
Paskui Gus Gus. O gal prieš tai. Nesvarbu.
Kas sugalvojo sudubliuoti „dienas” su „kašiu” nusipelno pylos, nors geri žmonės neišdavė rezultato, o grįžus namo operatyvūs torentai leido be problemų pamatyti visas įtemptas rungtynes.
Islandai buvo super. Kas komoj judėjo, kas euforijoj stovėjo, kas nustebęs teigė, kad tokie dažniai širdies aritmiją sukelia. Šaltos ir žemos bangos tikrai į kūną skverbėsi ne tik pro ausis – buvo veikiami visi organai. Trys vokalistai traukė ir unisonu, ir po vieną. Kiek mažokai buvo iš stalaktitinio „Arabian Horse”, bet jokių kitų priekaištų. Dovana, jei net būtų ir buvusi mokama, būtų viršijusi lūkesčius. Žinoma, vyresnio amžiaus klausytojų buvo vienetai.
Padėkos už garso švarumą, o šviesos galėjo būti įvairesnės.
httpv://www.youtube.com/watch?v=JHwapgijuu0
„Club Des Belugas” gyvai skambėjo super gražiai, profesionaliai, bet baisiai raminamai. Ilgai stovėti nesinorėjo. Nestovėjom, išėjom.
su norais tai cia kaip kam… man tai pvz. gus gusu butu pakake ir geram pusvalandziui is repertuaro dar istraukus pirmus tris gabalus, bet as kaip svecias atstovejau ne be vidutinisko pasitenkinimo iki koncerto galo, o va dziaza sekancia diena kai grojo tai tikrai norejosi palaukt iki vidurio ir pabaigos (nes raminama tik pradzia ten buvo), bet velgi budamas svetys nepasisakosi – tokia jau svecio dalia – but mandagiam ir pakanciam. isvada tokia: kai dziaza gros gargzduose (greiciau klaipedoj) arba londone – draugai keliaus i artimiausia vynbari.