Dieviškojo Nekrošiaus fiasko

Buvo pagal Alighieri. Dieviškoji komedija. Daugiausia turbūt pragare. Nors sėkmingai galima pavadinti ir „Jūreivis ir žuvėdra”. Arba „Nekrošius galvoja, jog formai be turinio ir siužetas nebūtinas”. Vopščim net neaišku, ką pasakyti. Malėsi, vobravo, tas pats per tą patį. Ir kuo toliau, tuo buvo blogiau. Negelbėjo net Kazlas. Ir Mamontovo besikartojantys motyvai į pabaigą ėmė tik erzinti.

Atsistojom iš karto, kad tik greičiau dingti. Neplojančių mačiau ir daugiau. Užuojautos iškentėjusiems visas tris dalis.

8 komentarai apie “Dieviškojo Nekrošiaus fiasko

  1. nu jei ne Kalzas nepadejo… tai liudnai, nors tikiu Kazlas jau senai nepadeda

    o kai „atsistojot is karto”, tai cia po pirmo seanso ar uzuojauta ir sau skiri?

    1. Teko patiems save užsijausti.
      O Kazlas šaunuolis, susitvarkė puikiai, be jokių priekaištų, iš jo komiškumo ir nesitikėjom (jei tai turėta omeny), bet šįkart „nepadėjo” ta prasme, kad jis ir kiti galėjo stengtis nesistengę – pati visuma buvo nuobodi, vienodai plaukianti paviršiumi, neįtraukianti. Net ne spektaklis, o greičiau performansas, bet ir tokiu atveju Benas Šarka „vasabyje” vienas pats ir be žodžių per valandą įtraukia į didesnį pragarą. O dar tie Čapliniški motyvai…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.